Mėnesio archyvas: spalio 2015

Grybukai

Praeitą savaitę namuose radau visokių senų keptuvių. Net visas dvi. Bet jos 30-metį jau seniai atšventusios, tai čia ne šiaip sau, ypatingos jos. Abiejų keptuvių rankenos ilgos ir medinės, abi sunkiai pakeliamos ir abi špižinės, man atrodo. O juk visi žino, kad jei nori amžiną daiktą turėt, tai špižinį pirk. Va ir įrodymas. Viena iš tų stebuklingų keptuvių skirta čirviniams blynams kepti, o kita – grybukams. Grybukų aš nelabai iš vaikystės prisimenu, kažkaip net ir nemačiau, kad tą keptuvę pas mane kažkas būtų naudojęs, o ir valgydavom juos tik per kokias muges arba jei prekybcentry netyčia pamatydavom ir pasiimdavom desertui.  Tai vargu, ar aš žinau, kaip gi tas tikras, tradicinis grybukas išvis atrodo. Paklausiau aš Jūsų Facebook’e ir paprašiau šiek tiek apie juos papasakot, nes net neįsivaizdavau kaip ir ką maišyt, kokia konsistencija turi būt ir pan. Labai gerai, kad atsiliepė tikrai nemažai žmonių, kurie patarimų negailėjo ir receptų netingėjo parašyti, tai kažkiek ir gaudytis viskame pradėjau. Kaip supratau, grybukai dviejų rūšių būna – meduoliniai ir tokie lyg biskvitiniai. Niekada meduolinių nebuvau ragavus, bet pabandysiu kada nors tikrai. O šiandien apie tikrai skanius, minkštus grybukus. Aišku, išvaizda tikrai ne prekinė ir sunkiai man tai sekasi, bet kažkokie tai jie man mieli, nežinau kodėl. Kaip Jums?

Skaitykite toliau

Reklama

Gruzdintos bulvytės

Kai augi mažame miestelyje ir kartais atvažiuoji į kokį nors didmiestį, būtinai privalai aplankyti McDonald’ą, ne kitaip. Ir ne šiaip kokių tai mėsainių suvalgyt, o būtent gruzdintų bulvyčių su kola. Ir jei dar tėvų išprašai nupirkti vaikišką kompleksą, kuriame yra žaisliukas, mokantis šaudyt ar skraidyt, ar šiaip kažką padaryt, tai išvis toks mini Dysneyland’as išeina. Šiaip ne taip užaugau, bet bulvytes visdar mėgstu. Ypač, jei kavinukių meniu pamatau prie bulvyčių žodį “naminės”, iškart pasirašau. Čia ne iš meilės naminiam maistui, o iš meilės geram maistui, nes jos kitokios. Traškios išorėj, minkštos viduj, druskoj nesimaudo, o jei dar su geru Aioli patiektos, išvis labai gerai.

Bet jei namuose taip labai labai reikia bulvyčių, tai jos skanios išeina dvigubai kepant. Pirmą kartą gruzdinama ant silpnesnės ugnies, kitą kartą – ant vidutinės kažkur tai. Tiesa, labai retai aš jas kepu, nes kartais nėra laiko žaisti vien dėl bulvių tiek laiko. Bet šiaip galima po pirmo kepimo jas ir užšaldyt, o kitąkart liks tik išimt iš šaldiklio ir kelias minutes pagruzdint. O šiaip šitos bulvių lazdelės labai gerai prie naminių mėsainių valgosi, prie kokio steiko irgi skanu. O skaniausia tai, aišku, vienos.

Skaitykite toliau

Kuršėnų vyniotinis

Žinote tą jausmą, kai kokios seniai dėvėtos striukės kišenėj ar tai stalčiaus kamputyje randi jau seniai pamirštą daiktą, tačiau labai apsidžiaugi, kad jis atsirado? Dažniausiai pas mane tai būdavo pinigai. Ir tada toks džiaugsmas apima, lyg geri dalykai iš niekur nieko atsiranda. Panašiai ir vakar pasijutau, kai atsidariau šaldytuvą, o ten guli pats šviežiausias, pats gražiausias Kuršėnų vyniotinis, kurį visai aš pamiršus buvau. Pamiršau, kaip praeitą vakarą paėmiau ir pagaminau, taip labai paprastai. Todėl ir  pamiršau, nes viskas buvo tikrai paprastai, daug nevargau ir daug apie tai negalvojau.

Gal prieš kokius gerus porą metų labai dažnai šį vyniotinį savaitgaliais sukdavau. Kartais ir po du, ir po tris pasitaikydavo iš karto iškepti, nes pas mane labai daug alkanų žmonių namuose lankydavosi. O kasgi nemėgsta to Kuršėnų vyniotinio? Ar du, ar trys tie vyniotiniai, niekada pas mane jie neužsilaikydavo. Šiaip biskvito principas labai paprastas – 1 kiaušinis + 1 v.š. cukraus + 1 v.š. kvietinių miltų. Miltus galima ir su krakmolu maišyti kažkur per puse, labai rekomenduočiau. O tam vyniotiniui naudojami šiaip keturi kiaušiniai, aš naudoju visgi penkis, nes ar tai mano gal skarda kokia platesnė ar man šiaip patinka, kai šiek tiek storesnis biskvitas išeina. Čia kaip norit. Kremui – varškė ar tai kreminė, ar paprasta, natūrali. Aš visada naudoju paprastą, o kremą su blenderiu sumalu. Jei blenderio nėra, o varškė paprasta, tai per sietą kokį galima pertrinti, irgi gerai. Kondensuotą pieną laisvai galima pakeisti kažkur 100g. cukraus, o sviesto ir daugiau galima įdėti, jei tik yra noro. Ir būtų labai smagu, jei kas nors pabandytumėt pasigaminti, ir parašytumėt, kaip sekės, mielai ir nuotraukas kokias pažiūrėčiau. Aš nenoriu girti šito deserto, nes lyg koks tuščiažodžiavimas išeina. Juk geriausiai patiems įsitikint, koks jis.

Skaitykite toliau

Orkaitėje keptos spurgos

Niekada nemėgau spurgų, išskyrus varškės. O tos mielinės dažniausiai labai nesmagiai būna aliejuotos. Bet šią savaitę sesuo iš kažkokios hipsteriškos spurginės atvežė įvairių skonių spurgų šiaip paragaut, nes jos čia kasdienis maistas ir ji iš tų erzinančių žmonių, kurie valgo dvigubai daugiau, nei reikėtų, ir sveria dvigubai mažiau, nei turėtų. Ir tos spurgos tikrai geros, nes jos purios, skanios ir ne tokios riebios. Aišku, kad jos keptos aliejuje ir viskas čia gerai, bet kažkaip pradėjau galvot, ar įmanoma be to aliejaus apsieiti. Ir pasirodo, galima. Paguglinau ir išsirinkau gražiausiai atrodančias, kas be ko, pabandžiau ir išėjo labai gerai. Šiek tiek pakeičiau tą receptą, nes todėl. Bet jei nepasitikit, šaltinyje originalas bus parašytas.

Skaitykite toliau