Mėnesio archyvas: sausio 2016

Karamelinis tinginys

Tinginys man toks lietuviškas desertas. Šiaip nežinau, ar tikrai jis lietuviškas, bet geras tai tikrai. Mėgstam visokius juos, bet dažniausiai gaminam varškės tinginį ir šį, karamelinį, su rududu. Aš nežinau, kiek kartų jis buvo jau valgomas, ant pirštų turbūt jau nesuskaičiuočiau, tikrai daug. Ir visi labai mėgsta, visiems galima lengvai įtikt. Kažkas man yra sakęs, kad geriausia tinginiui naudoti sausainius “Gaidelis“, nes jie ne tokie saldūs ir tvirtai laikosi. Bet mums pats skaniausias karamelinis tinginys išeina su pačiais  pačiais paprasčiausiais arbatiniais sausainiais, kurie įprastai nėra labai skanūs, bet tinginiui tinka kuo puikiausiai. Aš nežinau, kodėl. Bet siūlyčiau išbandyt. Dar labai skanu ir sauja graikinių riešutų ar kokių džiovintų vaisių įdėti, galima ir dalį sausainių šokoladinių naudoti, jei tik yra noro. Bet betkokiu atveju labai geras desertas, pagaminti gali kiekvienas ir šiaip prie arbatos ar kavos tikrai labai gardu.

Skaitykite toliau

Reklama

Avižiniai batonėliai su žemės riešutų sviestu ir medumi

Turbūt visi žino granolą ir jos batonėlius. Jei nesat gaminę, tai tikrai pirkot. Dažniausiai aš jų nusiperku ir įsimetu į rankinę, kartu su mėtinėmis pastilėmis ir buteliuku mineralinio man jie būtinas dalykas turėt visada. Aišku, esu gaminusi su kondensuotu pienu, su medumi, sumaišydavau su avižiniais dribsniais, riešutais ir džiovintais vaisiais, viską kepdavau orkaitėje. Skanu, viskas gerai. Susipjaustydavau į batonėlius, vietoj deserto valgydavau arba susipakuodavau ir nešdavausi kažkur. Bet labai jau man patinka riešutų sviestas. LABAI. Žemės riešutų sviesto saldainius myliu žiauriai, todėl man šie batonėliai patys pačiausi. Jei kam rūpi, tai čia be cukraus ir visai net kepti nereikia. Galima įsimaišyti kokių nors džiovintų vaisių ar kapoto juodojo šokolado, bet aš mėgstu palikti taip, kaip yra. Paprastas, greitai pagaminamas desertas. Pasakiškai tinka prie juodos kavos ar kokios nors skanios arbatos, tikrai.

Skaitykite toliau

Vanilinė suflė

Ir vėl juodam fone. 😀 Turbūt, šiek tiek tai tęsis, nes dabar vyksta namuose tvarkymai, nėra nei gero kampo, nei apšvietimo, todėl nelabai galiu kažką kitaip pasiūlyt. Nors man visai tas tamsumas gražu, viskas labiau PRO atrodo. Na, nesvarbu. Šiandien pagaminau labai PAPRASTĄ desertą – suflė. Taip, taip, paprastą ir šių žodžių neatsiimsiu nors tu ką. Kai pradžioje mokinaus ją kepti, nebūčiau nei iš tolo apie paprastumą pasakiusi –  iškyla netolygiai, kažkokie nesimpatiški kraštai, o, išėmus iš orkaitės, greitai subliukšta. Ir šiaip skonis kaip saldžios kiaušinienės, ew. Bet ne receptai, ne orkaitė ir ne aplinka kalta buvo, o smulkios, žioplos klaidos ir viskas. Šiaip bėgimo nekenčiu, pripažinsiu, bet kai reikia ką tik iškepusią suflė nešti nufotografuoti, tai bėgu kaip kokia super woman. Suflė yra debesėlis, kuris laikui bėgant, leidžiasi ir nieko tu jai nepadarysi, todėl valgyti ją reikia tuoj pat ir ne kitaip. Svečiams aš dažniausiai jos nedarau, gaminu šokoladinę išsiliejančią suflė, nes ji tokia įspūdingesnė. Vanilinė man labiau kasdieniška, kai norisi kažko saldaus, greitai pagaminamo, o namie nėra pernelyg įmantrių produktų. Aišku, juokingai skamba “kasdieniška suflė“, atrodo visai nelogiška. Bet juk smagu sau gaminti skaniai. 

Skaitykite toliau

Beprotiškai skanus varškės pyragas

Šiandien šis pyragas išmušė iš vėžių visiškai. Ne tik dietos vėžių, bet kaip jis man nesipjaustė! Ech. Atpjoviau gabalėlį – negražu, tada bandžiau dar ir dar ir dar kartą, kol visą pyragą supjausčiau, o gero nei vieno gabalėlio nebuvo. Jo išorė tokia trapi, o įdaras žiauriai purus, pjaustydama net girdėjau, kaip spragsi oro burbuliukai jame. Kažkaip keistai pasakiau. Bet čia rimtai.

Aš visada sakau, kad nereikia man omarų, triufelių ar dar kažko fancy, kad maistas būtų beprotiškai skanus. Beprotiškai skanu tada, kai valgai ir tau nieko netrūksta, viskas atrodo taip paprasta, bet taip teisinga, subalansuota. Šis pyragas toks. Trapumas nuo sviestinio pagrindo, kremiškumas bei purumas nuo varškės įdaro ir traškumas nuo viršuje esančio trupinių sluoksnio. Lengvai saldus, valgomas ir šiltas, ir šaltas. Tiksliau, valgiau, kol šiltas, o kai jau pradėjo vėsti, irgi gerai buvo. 😀 

Skaitykite toliau

Citrinų pyragas

Mėgstu gaminti maistą, mėgstu fotografuoti, filmuoti, netgi pakoreguoti nuotraukas ar video ir galiausiai viską aprašyti. Tik nemėgstu, kas iš viso to išeina. Kažkaip fantazijose viskas geriau atrodo. O gaila, nes kai pamatau kitus tinklarasčius, tai užverčiu iškart, nes dar netyčia piktai supavydėsiu. Nei aš fotografuot moku, nei tinkamai redaguoti, pripažįstu. Taip, taip, pamokėles visokias skaičiau, ieškojau Youtube informacijos, domėjaus visokiais apšvietimais, bet man čia tas pats kas ir biologija mokykloj – atrodo, kaip ir aišku, bet už kontrolinį vos teigiamas. Tiesiog kai kuriems dalykams tu esi sutvertas, o kai kuriems nelabai, aš taip manau. Bet šis mano pyragas tai ojojojojojojojojoj. Gal fotografavimo prasme nieko gero, bet man nerūpi. Svarbu, atrodo patraukliai, skaniai ir pačiai kažkaip smagu žiūrėt. Kaip Jums atrodo? 

Kalbant apie patį pyragą, tai panašų jau buvau rašiusi prieš 3-4 metus, kai tinklaraštis buvo dar kūdikis kaip beveik ir aš pati. Tada puslapis buvo tikrai lievas ir vadinos Virtuali Virtuvė. Kai pervadinau, ištryniau. Bet nieko tokio, šis citrinų pyragas daug skanesnis nei buvęs, tikrai. Įdaras ir saldus, ir rūgštus, ir gaivus, o morengas žvilgantis, ilgai išsilaiko standus (Čia aš repuoju?). O dėl morengo dar norėčiau pridurt, kad kambario temperatūroj laikiau per naktį ir jis vistiek išliko savo vietoje ir buvo gražus. Galima jį ir užšaldyt, galima ir šaldytuve laikyti. Labai geras dalykas, primena zefyrą. Šiaip visas desertas tobulas, daug skirtingų tekstūrų, skonių ir atrodo visai fancy. 

Skaitykite toliau

Sūrio pyragas

Sūrio pyragus gaminu gal jau kokius 5-6 metus, dar mokykloj būdama pradėjau. Pamenu, patys pirmieji čyzkeikai buvo kažkas tokio wow, nes niekur kažko panašaus nebuvau ragavus. Ir kitiems buvo tai nauja, nes dar tuomet dauguma net nežinojo, kas tai per daiktas. Net trumpos karjeros chaltūrščikė tapau, nes vis kasnors paprašydavo tokį desertą iškepti, o mokyklos suole sėdėti ir dar užsidirbti iš to, ką mėgsti daryti, reiškė labai daug. Tiksliau, jaučiaus kietesnė, tipo suaugus.

Šiaip sūrpyragiai nekepti ir kepti būna, nekeptas dažniausiai gaminamas su grietinėle, labai purus. O keptas cheesecake sunkesnis, bet kreminis ir ne toks riebus. Aš už keptą, vis dėl to. Bet čia Dievų maistas, neverta nei tuščiažodžiaut. Nuostabus desertas, neveltui visas pasaulis jį taip mėgsta. Dabar rečiau jį kepu, nes jį iškepus nieko nebenustebinu, bet jei išeinu kurnors pasižmonėt ir restorano ar tai kavinės meniu pamatau, kad jie turi šį pyragą, tai būtinai užsisakau, nes visur juos gamina vis kitaip. Kartais mėgaujuos, kartais labai nusivyliu, kai paprastą varškės pyragiūkštį visokie sąžinės neturintys maisto demonai drąsiai pavadina čyzkeiku. Shame on you. Tai ne tas pats. Ir žiauriai nefaina. Nes, tarkim, kai kurie nekenčia varškės, tačiau dievina kreminį sūrį ir jiems sūrio pyragas labai patinka. O kam nepatinka, dar tokio žmogaus nesutikau. Čia rimtai. Nes per visus tuos metus niekas nebuvo atsisakęs net gabalėlio šio deserto, kažkaip moka jis visiems įtikti, patikti ir papirkti. Toks paprastas, bet tobulas. Net ir atrodo gražiai. Man labiausiai patinka su karamele, bet ir su trintomis uogomis ar šokoladu būtų taip pat gardu. 

Skaitykite toliau