Savaitgalį paėmiau ir sugalvojau, kad reikėtų pasiskubinti ir kokį labai gerą, šventišką ir visų mėgstamą desertą Jums parodyti. Kas gali į tokią vietą pretenduoti? Napoleonas, aišku.
Napoleoną iš vaikystės prisimenu, dažnai ir per šventes turėdavom. Kartais būdavo labai skanus, bet dažniausiai tiesiog per sausas arba, priešingai, per minkštas, lyg lakštai labai sudrėkinti būtų. Ew. Geriausias Napoleonas yra naminis – banalu, bet gryna tiesa. Ir nieko čia sunkaus nėra. Lakštų tešla be jokių kapojimų, tiesiog sviesto įtarkavimas į miltus ir viskas. Primena labai sluoksniuota tešlą, tik kad pacheat’intą ir greičiau pagaminamą. Galima ir pirktinę sluoksniuotą tešlą naudoti, nieko tokio, tik šie lakštai daug trapesni ir skanesni, kas be ko. Beje, lakštams kepti puikiai tinka ir paprastas sviestas, ir kepinių margarinas. Bandžiau ir taip, ir anaip. Skirtumas mažas, bet į kremą tikras sviestas būtinas, nes margarinas nemalonų poskonį kremui suteikia.
Bet tikrai tikrai gaminsiu jį Velykoms, rekomenduoju ir Jums tą patį padaryti, nes kasgi nemėgsta Napoleono? Visi mėgsta juk. Tik aš kepsiu iš dvigubos normos, nes laaaabai jau daug žmonių teks pamaitinti. Tiesiog išsikepsiu kokį penktadienį ir iki sekmadienio ilsėsis jis ten šaldytuve ramiai. Trapūs sviestiniai lakštai, pertepti sodriu, puriu ir glotniu vaniliniu kremu. Aš nežinau, ką man dar pasakyti, kad perteikčiau šio deserto nuostabumą. Tikrai nežinau. Ai, tiesiog išbandykit.
