Savaitgalį paėmiau ir sugalvojau, kad reikėtų pasiskubinti ir kokį labai gerą, šventišką ir visų mėgstamą desertą Jums parodyti. Kas gali į tokią vietą pretenduoti? Napoleonas, aišku. 

Napoleoną iš vaikystės prisimenu, dažnai ir per šventes turėdavom. Kartais būdavo labai skanus, bet dažniausiai tiesiog per sausas arba, priešingai, per minkštas, lyg lakštai labai sudrėkinti būtų. Ew. Geriausias Napoleonas yra naminis – banalu, bet gryna tiesa. Ir nieko čia sunkaus nėra. Lakštų tešla be jokių kapojimų, tiesiog sviesto įtarkavimas į miltus ir viskas. Primena labai sluoksniuota tešlą, tik kad pacheat’intą ir greičiau pagaminamą. Galima ir pirktinę sluoksniuotą tešlą naudoti, nieko tokio, tik šie lakštai daug trapesni ir skanesni, kas be ko. Beje, lakštams kepti puikiai tinka ir paprastas sviestas, ir kepinių margarinas. Bandžiau ir taip, ir anaip. Skirtumas mažas, bet į kremą tikras sviestas būtinas, nes margarinas nemalonų poskonį kremui suteikia.

Bet tikrai tikrai gaminsiu jį Velykoms, rekomenduoju ir Jums tą patį padaryti, nes kasgi nemėgsta Napoleono? Visi mėgsta juk. Tik aš kepsiu iš dvigubos normos, nes laaaabai jau daug žmonių teks pamaitinti. Tiesiog išsikepsiu kokį penktadienį ir iki sekmadienio ilsėsis jis ten šaldytuve ramiai. Trapūs sviestiniai lakštai, pertepti sodriu, puriu ir glotniu vaniliniu kremu. Aš nežinau, ką man dar pasakyti, kad perteikčiau šio deserto nuostabumą. Tikrai nežinau. Ai, tiesiog išbandykit.

Skaitykite toliau →

Vakar vakare buvo labai gera nuotaika ir atėjo kažkoks keistas noras gaminti. Ne bet ką. Norėjos pažįstamo ir paprasto skonio, kažkokio nostalgiško maisto. Pavarčiau savo seną sąsiuvinį, į kurį dar pradėjau rašyti būdama mokykloj. Receptų sąsiuvinys. Dar vaikiškai ir paprastai viskas surašyta, kai kurie dalykai labai juokingi, o kai kas yra visai gerai. Iš to, ką turėjau namie ir ko pati norėjau, nusprendžiau iškepti zebrišką pyragą. Mano šeimos mėgstamas, ypač sesers. Dažnai jį kepdavau, kai ji man darydavo anglų ar matematikos namų darbus, o aš už tai ją maitindavau. Tai maitindavau būtent šituo keksu. O tai šį bei tą reiškia, nes taip jau yra, kad aš Sigita Cooks, o ji Liveta Eats. Visada taip buvo ir bus.

Skaitykite toliau →

Duonos ir bandelių kepimas man vienas malonumas. Kai kepu namie, visada viską maišau, minkau ir darau rankomis. Sunku apsakyti, koks tai jausmas, bet tikrai geras. Susikoncentruoji ir dirbi tik ties tuo, apie nieką kitą negalvoji, lauki kelias valandas ir galiausiai iš orkaitės ištrauki gardžiai kvepiančias bandeles. Sau kepu retai. Bet, keisčiausia, kad jei jau kepu, turiu būti viena ir jokiais būdais manęs negalima trukdyti. Ne dėl to, kad tuomet bandelės ar tai duona stebuklingai daug skaniau išeina, tikrai ne. Tai labiau man poilsis nuo visko ir nuo visų. Keista, ar ne?

O dar geresnis jausmas apima, kai tai, ką tu iškepi, būna taip gerai, kad nuo stalo dingsta akimirksiu, o pačiai apima noras jas gaminti dar ir dar. Taip būna ir su šiomis bandelėmis. Dariau ne kartą, bet kiekvienas kartas vis toks pats sėkmingas kaip ir buvo pirmasis. Laikui bėgant, prisijaukinau receptą lyg savo ir dabar kepu šiek tiek kitaip. Bet kokios jos geros… Beprotiškai minkštos, lengvos ir purios. Ne per saldžios, ne per sūrios – tokios, kokios turi būti. Bandelės ne tik mėsainiams tinkamos. Puikiai naudojamos ir sumuštiniams, ar lengvai paskrudinus ir su mėgstamu džemu, manau, būtų skanu. Absoliutus favoritas, pačios geriausios ir pačios mėgstamiausios.

Skaitykite toliau →

Desertai yra toks dalykas, kuris pilnas nelabai reikalingų angliavandenių. Tą žino visi. Turbūt dėl to žmonės bando sveikesnes jų versijas išrasti. Ragavau daug becukrių, bemilčių saldumynų ir visokių kitokių išradimų. Aš nežinau, gal mano receptoriai sugadinti, bet man jau geriau paragauti mažą gabalėlį tradicinio saldumyno, nei maisto parodiją valgyti. Retas sveikuoliškas desertas mane sužavi. Arba tekstūra bloga, arba skonio trūksta. Bet bandau kažką vis kitokio vien dėl įdomumo. O galbūt kadanors išeis žiauriai skaniai ir dar sveikai? Galėsiu Instagrame sąžiningai naudoti tag’ą #healthy. O jei rimtai, juk ne tik dietos ar sveikas gyvenimo būdas egzistuoja. Aplink labai daug žmonių, kurie vieniems ar kitiems produktams alergiški ar negali jų vartoti, bet nori skaniai valgyti.

Tačiau ši duona man taip patiko. Labai minkšta, puri ir drėgna. Galbūt tekstūra taip gerai nesimato, nes fotografuota ką tik ištraukta iš orkaitės. Net greičiau fotografavau, kad dar šiltos paragauti. 😀  O šilta pati gardžiausia – traški išorė. o vidus toks minkštutis. Receptas perdarytas iš paprastos bananų duonos, bet man labiau patinka šis variantas, kad ir kaip bebūtų keista. Tokia šiek tiek riešutinė, skani, minkšta ir drėgna. Ar ji sveika, tai labai abejoju, bet tikrai becukrė. Galbūt vietoj deserto nesirinkčiau, nes nėra labai saldi. Bet saldesnės ir nenorėčiau. Man ji tokia pusrytinė, ar šiaip popietei prie arbatos. Kepsiu dar ir dar. Vietoj įprastos rytinės košės kartais, paįvairinimui, bus pats tas. Kažin, jei avižų miltus kitą kartą vietoj kvietinių naudočiau, ar išeitų? Tada išvis būtų superinė – ir be miltų, ir be cukraus.

Skaitykite toliau →

Aš nežinau. Man atrodo, kad šį apkepą daugiausiai žmonių išbandę iš visų čia esančių receptų. Ir Instagrame kelias nuotraukas mačiau, ir šiaip komentarų susilaukiau. Kol kas visiems pavyko išsikepti ir visiems patiko. Nu kaip faina! Aš pati labai mėgstu jį, kepu dažnai ir lygiai tokį patį. Šįkart išsikepiau vėlai vakare, kad kitą rytą pusryčius nuostabius turėčiau. Ką čia dar pasakius. Ai. Pasikartosiu, ką rašiau ankstesniame įraše – apkepas purus ir lengvas kaip koks suflė, pusryčiams, vakarienei ar net desertui tinkamas, o su kokiomis trintomis uogomis ar džemu pasaka išvis. Va taip.

Skaitykite toliau →