Neturiu ką pasakyti. Tik tai, jog baisiai karšta. O kai karšta, tai ką tik ištraukti iš šaldytuvo putėsiai pradeda akyse tirpti ir labai pikta dėl to darosi. Bet kai nufotografuoji kelis kadrus ir eini tų putėsių valgyti, tai jau nebepikta. Nes skanu, gaivu ir nepasakysi, jog labai saldu. Kas mėgsta juodąjį šokoladą ir orinius desertus, tam turėtų patikti. Ir kas nenori virtuvės pirtim paversti, irgi tinka, nes nereikia kepti. Žodžiu, labai geras desertas vasarai.
Penktadienį Joninės. Ką veiksit? Švęsit, aišku. Arba šiaip išeiginiausit. Betkokiu atveju, reikia maisto ir gerai būtų, kad jį gamtoje ant grotelių kepti išeitų. Ir dar kad paprasta pasidaryti būtų. Ir geras skonis visai nepakenktų, manau.
Tai priėjau tokios išvados, jog “Teriyaki“ antiena tiktų kuo puikiausiai. Antiena ganėtinai šventinė mėsa šiaip aplamai, o “Teriyaki“ labai gardus japoniškas padažas, kuris čia geru marinatu tapo. Ir ne tik, kad patiekalas tikrai skanus, bet ir paprastas labai. Tarkim, jei anties nemėgstat ar nenorit kažkodėl jos naudoti, kuo puikiausiai tiks vištiena, o “Teriyaki“ padažą labai paprasta pačiam pasigaminti, bet galima ir nubėgti į parduotuvę jo nusipirkti. Ir iškepti galima paprastoje keptuvėje ar ant grotelių. Kaip Jums tik patogiau. O šiaip tai patarčiau išbandyti, turėtų tikrai patikti.
Kartojuos. Apie šį šokoladainį jau rašiau ČIA . Bet verta, nes tai patys skaniausi brauniai! Šiek tiek sumažinau cukraus kiekį ir įmaišiau gerą saują kokosų drožlių. Jaučiu, ir riešutai čia kokie gerai būtų. Kuo puikiausiai viskas išėjo. Betkokiu atveju, labai gardus pyragas. Tobulas, tikrai.
Kažką panašaus jau matėt? Aha, nekeptas sūrio tortas atrodo labai panašiai. Šįkart varškės pyragas ir labai iškeptas.
Aišku, kozeris pavadinime tai “kondensuotas pienas“ 😀 Visi jį mėgsta! Bet jis ne tik šiaip labai skanus dalykas, bet būtent dėl kondensuoto pieno šis varškės pyragas išeina labai kreminės konsistencijos. Aišku, jis nėra purus ar lengvas. Sunkus jis, tačiau tirspantis burnoje bei lengvai saldus. Man, asmeniškai, skanesnis nei nekeptas sūrio tortas. Bet čia jau skonio reikalas. Paprasčiausiai nemėgstu grietinėlės, o čia jos nėra, tai priežastis aiški.
O pyragą, kaip labai labai ryškiai matosi, papuošiau su braškėmis. Tiksliau, užklojau braškėmis. Neskaičiavau kiek, bet čia jų daug, nes žinau, kad jos pritiks ir pagyvins visą desertą. Saldžiau mėgstantiems siūlyčiau galbūt valgyti su karameliniu padažu, irgi gerai. Bet vienas, be jokių priedų, valgomas taip pat, nes nėra sprangus ar sausas.
O šiaip mėgstantiems varškės pyragus tikrai patiks. Paruošti irgi nesunku, netgi labai paprasta.
Man dažniausiai su visokiais kepiniais būna taip – jei per kelias valandas nesusivalgo, tai vadinas, jog kelias dienas taip ir bus. Arba labai greitai suvartojam arba keliom dienom užsibūna. Tai šitą pyragą vakar dieną iškepiau, o vakare jau nebeliko.
Šiaip viską pasako pats pavadinimas. Tiksliau tai, kad keksas tikrai skanus. Taigi kondensuotas pienas. Bet žinot ką? Jis nėra nei sprangus nei labai saldus. Minkštas ir drėgnas, kaip ir turi būti. Ir tą kondensuoto pieno skonį turi. Vienas jis labai gerai prie kavos, tikrai. Bet Jūs paimkit ir pabandykit su šviežiais vaisiais ar uogomis paragauti. Tarkim, pjaustytos ir lengvai saldintos braškės čia kuo puikiausiai tiktų, šalia dar kokių vanilinių ledų kaušelis ar, galų gale, stiklinė pieno.
Nežinau, ką daugiau bepridurti. Nereikia, turbūt. Taigi kondensuotas pienas.
Varškėčiai man visada primindavo vaikystę. Ir tai, jog niekada jų nevalgydavau. 😀 Nežinau, kaip kiti žmonės juos gamina, bet pas mane dėdavo daug miltų, formuodavo rankomis tokius paplotėlius ir kepdavo aliejuje. Tai labai nemėgdavau. Bet varškę ir visokius varškinius dalykus tai tikrai mėgstu. Todėl labai gerai įsidemėjau, kai seniai seniai per Tv rodė kažkokią laidą ir vienas šefas sakė, kad varškėčiams nereikia daug miltų naudoti, o tik tiek, kad būtų toks tirštumas lyg blynų tešlos. Pamenu, dar tada iškart nuėjau į virtuvę ir išbandžiau. Tai vat nuo to laiko pamėgau.
O šie varškėčiai tai šiokia tokia improvizacija. Nebijokit, neapnuodysiu. Bet kaip čia taip sumąsčiau? Visų pirma, tiek varškėtukų, tiek varškėčių nevalgau saldžiai – visada sūriai. Antra, mėgstu varškės įdarus su peletrūnu. O trečia tai tada, kai norėjau varškėčių, panaudojau avižinius dribsnius, nes miltų neturėjau. Vat ir viskas. Bet šiaip labai skanūs, išorėj traškus, o viduje labai minkšti. Tiesa, reikėtų šiek tiek atvėsinti prieš valgant, nes dar labai karšti būna keistos konsistencijos. Varškė visada turi tokį bruožą, kad nei apkepo, nei pyrago karšto su ja tinkamai neparagausi. Bet lengvai atvėsę blyneliai su kokia nors grietine tai tikrai gardu.
Pamenat makaronus su mėsos padažu? Ten buvo kažkas panašaus į Bolonijos padažą. Vakar, kai galvojau, kas vakarienei, tai nusprendžiau pabandyti šį patiekalą suveganizuoti. Aišku, pagooglinau, kuo mėsą tie veganai pakeičia. Ir visai įvairiai radau – su pievagrybiais, su lęšiais, pupelėmis, avinžirniais ar šiaip su daug pjaustytų daržovių. Kadangi turėjau ir lęšius, ir avinžirnius jau namie, kurie man atrodo ir sveikiausias variantas yra iš visų, tai naudojau juos.
Makaronus naudojau DOBELE Fusilli, nes jie pagaminti iš kietagrūdžių kviečių miltų, dėl ko jie sveikesni, maistingiesni ir daugiau ląstelienos turintys nei įprasti makaronai. Formą, tai man atrodo, galima betkokią naudoti. Ir spagečiai labai gerai tiktų, ir kokie nors Penne.
Ar skonis panašus į originalų mėsos padažą? Tikrai ne. 😀 Bet atsižvelgus, jog čia sveika ir ganėtinai maistinga, manau, kad geras pakaitalas. Skonis irgi geras. O labiausiai patiko, kad tai lengvas ir skrandžio neapkraunantis maistas, o tokio juk ir reikia vasarą.
