Mėnesio archyvas: gruodžio 2016

Vegetariškas netikras zuikis

Rašinėjausi su sena pažįstama. Taip paaugliškai apie tai, ką veikiam. Pasakiau, kad vegetarišką netikrą zuikį gaminsiu. O ji atsakė, kad reikėtų kitokį pavadinimą sugalvoti, nes zuikiai ir vegetarai nesiderina kalbant apie maistą. Bajeris net ne šiek tiek medinis, bet gal ir tiesa. Angliškai toks dalykas vadintųsi Meatless Meatloaf arba Vegetarian Meatloaf. O meatloaf pas mus juk netikras zuikis? Jei kas turit kokią nors idėją pavadinimui, labai norėčiau išgirsti. Nors man visai mielai skamba ir šis.

O šiaip, vegetaras ar ne vegetaras, išbandyti verta vistiek. Šį dalyką gaminau šią savaitę, gaminsiu ir kitą. Šią savaitę tam, kad Jums parodyčiau, ką galima vegetariško per Kalėdas paruošti, o kitą tai pati Kalėdoms ruošiu ir vešiu į Kėdainius šeimai. Patiks, aš žinau. Ne tik vegetarams, bet ir mėseėdžiams. Tekstūra tobula, skonis irgi, o jei dar taip tradiciškai su bulvių koše jį patiekiant tai išvis super. Beje, skaniausias jis kitą dieną, kas labai paranku per šventes. Pernąkt pailsėjęs jis tuomet nebyra, gražiai pjaustosi ir skanesnis būna, panašenis į tikrą netikrą zuikį. Ot pasakiau. Žodžiu, skanių vegetariškų švenčių.

Skaitykite toliau

Saldainiai “Ferrero Rocher“

Raffaello ar Ferrero Rocher? Man visi du. Negaliu išsirinkti ir nenoriu, nes vieni ir kiti beprotiškai skanūs. Ir saldūs labai. Todėl dovanoju juos ar gaunu dovanų tik tada, kai yra kokia nors proga ar šventės. Tai šiemet sugalvojau, kad, ei, pagaminsiu kuriuos nors pati. Deja, nelabai dar pavyko suprasti, kaip Raffaello atkopijuoti, tai pradėjau nuo Ferrero Rocher. Tiesą pasakius, skeptiškai buvau nusiteikus, ar kas išeis, bet bandžiau vistiek. Ir žinot ką? Skoniu šie saldainiai į originalą tai labai panašūs! Šokoladinis kremas viduje su traškiu vafliu ir lazdynų riešutu, viskas aplieta pienišku šokoladu su kapotais riešutais. Kaip ir tikrieji Ferrero Rocher. Gal ne patys gražiausi man išėjo kaip kokiai baisiai atgrubnagei, bet koks skirtumas, gardūs už tai. Sakyčiau, net skanesni už originalą ir sakyčiau tai nuoširdžiai. Garantuotai dedu aš juos į Kalėdinių dovanų playlist’ą. Pagamini, supakuoji gražiai ir dovanoji – super juk. Skaitykite toliau

Citrininiai biscotti su aguonomis

Šiemet, kaip ir pernai, prieš šventes kepiau biskočius. Biscotti, jei kas dar nežino, tai yra tokie traškūs itališki sausainiai su visokiais priedais. Pernai kepiau Biscotti su graikiškais riešutais ir maltais juodaisiais pipirais. Labai skanūs ir įdomūs, praėjusių metų vienas iš paskutiniųjų atradimų spėjo tapti. Kepsiu aš juos ir šiemet, jei dar suspėsiu. Bet prieš tai norėjau išbandyti kokį nors kitokį variantą. Negi viskas per tą pati? Juk ne. 

Aguonos ir citrina. Žiemiška, kalėdiška, kartu labai dera. Pagalvojau, pabandysiu su tokiais priedais šiemet kepti. Ir ką? Puikūs tie biskočiai išėjo, tikrai. Traškūs, bet ne kieti, ne per saldūs ir nuo citrinos gaivūs ganėtinai. Papuošiau kelis su cukraus pudros glajum, nešiu dovanų. Likusieji prie arbatos ar karšto vyno puikiai tiks. Sakau, tas adventas tai pats gražiausias laikas. Ir skaniausias. Va taip.

Skaitykite toliau

Beveik šakotis

Ponia Sigita Cooks į internetą atėjo tik prieš metus ar jau pusantrų. Jaunuolė vistiek. Bet seniai seniai prieš tai turėjau kitą blog’ą, kurį pradėjau rašyti dar mokykloj. Ir buvo ten toks vienas receptas. Šakočio brolis – Baumkuchen. Kadangi tas senas blog’as perdarytas į naują, tai net dabar tas įrašas yra čia kažkur archyvuose giliai užkastas. Jei neklystu, pats pats seniausias iš visų receptų. Ir jis ganėtinai pasisekęs buvo. Daug kas bandė, daug kam išėjo ir patiko. Bet buvo ir taip, kad vieniems nei išėjo, nei patiko. Vat būna.

O tam baumkuchen’ui iki šakotiško skonio kažko trūko. Nieko nesakau, skanus pyragas. Ir šiek tiek panašus į šakotį. Bet čia ir esmė, kad šiek tiek. Tai paėmiau, susikaupiau ir perdariau aš jį. Užtrukau ilgai, o ir šakočio pas mane praėjusią savaitę buvo kaip per vestuves. Bet pavyko vis dėl to. Supaprastinau lengvai, sumažinau ingredientų skaičių. Ir dabar esu tikrai patenkinta, nes pats pyragas ir gardus labai, ir panašus į šakotį. Ir nebe baumkuchen’as koks. Grynas šakotis, tik nugenėtas. Todėl ir pavadinau beveik šakočiu. Norėjau pavadinti šakočiu “baik šakotis!“. Bet kad ir taip esu pagarsėjusi humoro jausmu. Pagarsėjusi liūdnai. 

Kartais pasakodama apie receptus sakau, jog pavyks iš pirmo karto. Deja, šįkart to žadėti negaliu. Kartais reikia kepti, kepti ir praktikuotis, nieko nepadarysi. Kepant beveik šakotį, daugiausiai viskas priklauso nuo kepimo ir orkaitės. Jei su ja galima kepti tik iš viršaus, tai labai gerai. Galima aukštą pyragą padaryti, su daug  daug sluoksnių ir nebijoti, kad apačia sudegs ar sudžius. Jei orkaitės galimybės neleidžia to padaryti, tai kepti reikėtų pačiame orkaitės viršuje, ganėtinai ploną ir mažiau sluoksnių turinį pyragą. Pavyzdžiui, nuotraukose aukštas pyragas su tirpintu šokoladu ant viršaus keptas orkaitėje, kuri gali kepti tik iš viršaus. O paskutinėje nuotraukoje supjaustytas beveik šakotis, apibarstytas cukraus pudra, buvo kepamas orkaitėje, kuri kaitina ir iš apačios, ir iš viršaus, su ventiliatoriumi. 

Bet prisiderinus prie orkaitės ir susidraugavus su receptu, išeina tikrai puikus pyragas. Skaniausias antrą ar trečią dieną po kepimo. O ir labai gerai, tarkim, šventėms. Galima keliomis dienomis anksčiau pasiruošti ir ramiai laukti Kalėdų. O šakotis juk vienas skaniausių desertų. Namie keptas dar skanesnis! Ir visai tada nesvarbu, kad šakotis tik beveik šakotis. Skaitykite toliau