Temos Archyvai: Šventėms

Veganiški šokoladiniai putėsiai

Apie šokoladinius putėsius praėjusią vasarą jau pasakojau, va ČIA. Skanus dalykas labai, vienas skanesnių. O kadangi nuo šių metų pradėjau kažkaip labiau domėtis veganiškos virtuvės stebuklais ir visgi šventės artėja, tai nusprendžiau išieškot visą internetą ir surasti kokią nors alternatyvą, kaip tuos putėsius suveganint. Nes žinau, kad alternatyva turi būt kažkokia. Veganai viską veganina juk. Bet kas ir kaip sugalvojo šokoladą sumaišyti su avinžirnių nuoviru, ką?? 

Tas avinžirnių nuoviras, kuris kitaip vadinamas aquafaba, tai kaip ir veganiški kiaušinių baltymai. Kiek žinau, tai naudojamas įvairioms tešloms ruošti, vietoj kiaušinių. Bet įdomiausias dalykas tas, kad tą skystį įmanoma išplakti iki standžių putų, pasaldinti ir net morengus iškepti. Šiuo atveju sumaišiau su šokoladu ir naiviai tikėjaus orinio, skanaus deserto. Iš avinžirnių nuoviro. RIMTAI?? 

Bet kad ir kaip visa tai skambėtų keistai, neskaniai ir šiek tiek beprotiškai, tai desertas išėjo tikrai puikus. Skoniu, beabejo, originalūs putėsiai laimės visada. Bet veganiška versija ne tiek daug ir atsilieka. Nesijaučia tų avinžirnių, nebijokit. Be to, jie tokie šokoladiškesni, lengvesni ir sveikesni galbūt? Kad kalorijų mažiau turi, tai tikrai. Aš dar papuošiau juos išplakta ir lengvai pasaldinta aquafaba. Nors, manau, kokios šviežios uogos ar vaisiai būtų dar geriau. Bet sakau aš nuoširdžiai, kad desertas geras. Galit drąsiai pabandyti ir pagaminti šventėms ar šiaip savaitgalį draugams. Turėtų daugumai patikti. 

Skaitykite toliau

Reklama

Sūrio pyragas su karamele

Pirmasis “normalus“ receptas po veganiškos savaitės! Kas praleidot ir kam įdomu, galit pasiskaityti apie tą bandymą ČIA. Šiaip dar norėčiau dabar vasariui kokio nors iššūkio sau. Gal turit kokių nors idėjų? Jei turit, tai laukiu tikrai tikrai.

Bet vat galvojau, kaip čia grįžt į senas geras vėžes. Manau, kad cheesecake’as labai tam tiktų. Taigi cheesecake’as. 😀 Jei rimtai, tai gimtadienis buvo, o laiko nebuvo. Koks nors tortas būtų misija neįmanoma išvis. Plius, neturėjau aš jokių specialių įrankių tada. Kočėlas pats kiečiausias buvo. Tai tokia situacija – nėra įrankių, nėra laiko, o reikia deserto, kuris patiktų visiems. Tai ką aš padariau? Iškepiau sūrio pyragą. Paprastą, bet gardų sūrio pyragą.

Aišku, desertas proginis turėjo būt. Tai kad netrodytų taip labai liūdnai, padariau tą sūrpyragį su karamele. Tai beabejo, kad čia pats paprasčiausias karamelizuotas kondensuotas pienas, net nemeluosiu. Bet juk skanu. Šiaip norėjau savo karamelę gaminti, bet nežinojau, kaip išsilaikys ant pyrago viršaus. Tai nerizikavau. Bet, jei norit išbandyti patys, karamelės receptas ČIA su visais paaiškinimais.

Ir va. Žinokit, gyrė visi visi šį pyragą, kai kurie kartojo net. O kaip negirsi? Sausainių pagrindas trapus, sūrio įdaras kreminis ir tirpstantis burnoje, o dar ir karamelė ant viršaus, kuri pagerina viską. Pasidarėm kavos, suvalgėm po gabalėlį torto ir pasėdėjom sau smagiai. Kaip ir turi būt. 

Skaitykite toliau

Vegetariškas netikras zuikis

Rašinėjausi su sena pažįstama. Taip paaugliškai apie tai, ką veikiam. Pasakiau, kad vegetarišką netikrą zuikį gaminsiu. O ji atsakė, kad reikėtų kitokį pavadinimą sugalvoti, nes zuikiai ir vegetarai nesiderina kalbant apie maistą. Bajeris net ne šiek tiek medinis, bet gal ir tiesa. Angliškai toks dalykas vadintųsi Meatless Meatloaf arba Vegetarian Meatloaf. O meatloaf pas mus juk netikras zuikis? Jei kas turit kokią nors idėją pavadinimui, labai norėčiau išgirsti. Nors man visai mielai skamba ir šis.

O šiaip, vegetaras ar ne vegetaras, išbandyti verta vistiek. Šį dalyką gaminau šią savaitę, gaminsiu ir kitą. Šią savaitę tam, kad Jums parodyčiau, ką galima vegetariško per Kalėdas paruošti, o kitą tai pati Kalėdoms ruošiu ir vešiu į Kėdainius šeimai. Patiks, aš žinau. Ne tik vegetarams, bet ir mėseėdžiams. Tekstūra tobula, skonis irgi, o jei dar taip tradiciškai su bulvių koše jį patiekiant tai išvis super. Beje, skaniausias jis kitą dieną, kas labai paranku per šventes. Pernąkt pailsėjęs jis tuomet nebyra, gražiai pjaustosi ir skanesnis būna, panašenis į tikrą netikrą zuikį. Ot pasakiau. Žodžiu, skanių vegetariškų švenčių.

Skaitykite toliau

Saldainiai “Ferrero Rocher“

Raffaello ar Ferrero Rocher? Man visi du. Negaliu išsirinkti ir nenoriu, nes vieni ir kiti beprotiškai skanūs. Ir saldūs labai. Todėl dovanoju juos ar gaunu dovanų tik tada, kai yra kokia nors proga ar šventės. Tai šiemet sugalvojau, kad, ei, pagaminsiu kuriuos nors pati. Deja, nelabai dar pavyko suprasti, kaip Raffaello atkopijuoti, tai pradėjau nuo Ferrero Rocher. Tiesą pasakius, skeptiškai buvau nusiteikus, ar kas išeis, bet bandžiau vistiek. Ir žinot ką? Skoniu šie saldainiai į originalą tai labai panašūs! Šokoladinis kremas viduje su traškiu vafliu ir lazdynų riešutu, viskas aplieta pienišku šokoladu su kapotais riešutais. Kaip ir tikrieji Ferrero Rocher. Gal ne patys gražiausi man išėjo kaip kokiai baisiai atgrubnagei, bet koks skirtumas, gardūs už tai. Sakyčiau, net skanesni už originalą ir sakyčiau tai nuoširdžiai. Garantuotai dedu aš juos į Kalėdinių dovanų playlist’ą. Pagamini, supakuoji gražiai ir dovanoji – super juk. Skaitykite toliau

Citrininiai biscotti su aguonomis

Šiemet, kaip ir pernai, prieš šventes kepiau biskočius. Biscotti, jei kas dar nežino, tai yra tokie traškūs itališki sausainiai su visokiais priedais. Pernai kepiau Biscotti su graikiškais riešutais ir maltais juodaisiais pipirais. Labai skanūs ir įdomūs, praėjusių metų vienas iš paskutiniųjų atradimų spėjo tapti. Kepsiu aš juos ir šiemet, jei dar suspėsiu. Bet prieš tai norėjau išbandyti kokį nors kitokį variantą. Negi viskas per tą pati? Juk ne. 

Aguonos ir citrina. Žiemiška, kalėdiška, kartu labai dera. Pagalvojau, pabandysiu su tokiais priedais šiemet kepti. Ir ką? Puikūs tie biskočiai išėjo, tikrai. Traškūs, bet ne kieti, ne per saldūs ir nuo citrinos gaivūs ganėtinai. Papuošiau kelis su cukraus pudros glajum, nešiu dovanų. Likusieji prie arbatos ar karšto vyno puikiai tiks. Sakau, tas adventas tai pats gražiausias laikas. Ir skaniausias. Va taip.

Skaitykite toliau

Beveik šakotis

Ponia Sigita Cooks į internetą atėjo tik prieš metus ar jau pusantrų. Jaunuolė vistiek. Bet seniai seniai prieš tai turėjau kitą blog’ą, kurį pradėjau rašyti dar mokykloj. Ir buvo ten toks vienas receptas. Šakočio brolis – Baumkuchen. Kadangi tas senas blog’as perdarytas į naują, tai net dabar tas įrašas yra čia kažkur archyvuose giliai užkastas. Jei neklystu, pats pats seniausias iš visų receptų. Ir jis ganėtinai pasisekęs buvo. Daug kas bandė, daug kam išėjo ir patiko. Bet buvo ir taip, kad vieniems nei išėjo, nei patiko. Vat būna.

O tam baumkuchen’ui iki šakotiško skonio kažko trūko. Nieko nesakau, skanus pyragas. Ir šiek tiek panašus į šakotį. Bet čia ir esmė, kad šiek tiek. Tai paėmiau, susikaupiau ir perdariau aš jį. Užtrukau ilgai, o ir šakočio pas mane praėjusią savaitę buvo kaip per vestuves. Bet pavyko vis dėl to. Supaprastinau lengvai, sumažinau ingredientų skaičių. Ir dabar esu tikrai patenkinta, nes pats pyragas ir gardus labai, ir panašus į šakotį. Ir nebe baumkuchen’as koks. Grynas šakotis, tik nugenėtas. Todėl ir pavadinau beveik šakočiu. Norėjau pavadinti šakočiu “baik šakotis!“. Bet kad ir taip esu pagarsėjusi humoro jausmu. Pagarsėjusi liūdnai. 

Kartais pasakodama apie receptus sakau, jog pavyks iš pirmo karto. Deja, šįkart to žadėti negaliu. Kartais reikia kepti, kepti ir praktikuotis, nieko nepadarysi. Kepant beveik šakotį, daugiausiai viskas priklauso nuo kepimo ir orkaitės. Jei su ja galima kepti tik iš viršaus, tai labai gerai. Galima aukštą pyragą padaryti, su daug  daug sluoksnių ir nebijoti, kad apačia sudegs ar sudžius. Jei orkaitės galimybės neleidžia to padaryti, tai kepti reikėtų pačiame orkaitės viršuje, ganėtinai ploną ir mažiau sluoksnių turinį pyragą. Pavyzdžiui, nuotraukose aukštas pyragas su tirpintu šokoladu ant viršaus keptas orkaitėje, kuri gali kepti tik iš viršaus. O paskutinėje nuotraukoje supjaustytas beveik šakotis, apibarstytas cukraus pudra, buvo kepamas orkaitėje, kuri kaitina ir iš apačios, ir iš viršaus, su ventiliatoriumi. 

Bet prisiderinus prie orkaitės ir susidraugavus su receptu, išeina tikrai puikus pyragas. Skaniausias antrą ar trečią dieną po kepimo. O ir labai gerai, tarkim, šventėms. Galima keliomis dienomis anksčiau pasiruošti ir ramiai laukti Kalėdų. O šakotis juk vienas skaniausių desertų. Namie keptas dar skanesnis! Ir visai tada nesvarbu, kad šakotis tik beveik šakotis. Skaitykite toliau

Braziliški triufeliai – Brigadeiro

Braziliški triufeliai. Jaučiu, galima pavadinti lengviausiai pagaminamais triufeliais. Arba pigiausiai, tinka abu variantai. Ko jiems reikia, tai tik kakavos ir kondensuoto pieno. Dar reiktų pabarstukų, tradiciškai tamsių, šokoladinių. Kai mokiaus, man atrodo, pirmam kurse ir atradau Brigadeiro, naudodavau tuos pabarstukus. Dabar nesu jų megėja, tai sėkmingai apvolioju saldainius karčioje kakavoje. Kaip tikrus triufelius. Ir beje, dėka tos kakavos jie nėra tokie labai jau beprotiškai saldūs. Jie tik beprotiškai skanūs. 

Skaniausi su kava, ypač juoda ir nesaldinta. Vieno saldainio pakanka, kad diena gražesnė būtų. Man visada  saldainių išeina kažkur tai apie 15 vienetų, gal kartais keliais mažiau. Tokio kiekio užtenka ilgam. Arba neilgam, bet už tai pavaišinu gerus žmones. Patinka jie visiems beveik. Nes, kažkur jau tai sakiau, bet pakartosiu dar kartą. Taigi čia KONDENSUOTAS PIENAS! Kas gali būti blogai?

Skaitykite toliau

Nekeptas sūrio tortas

Iš karto atsiprašau už nuotraukas. Mokinuos dirbti su Photoshop’u, o sunkiai man tai sekasi. Bet labai noriu šį receptą įkelti būtent šiandien, nes sekmadienį mamos diena. Ir, jei kas sugalvotų tokį tortą pasigaminti, tai kad turėtų laiko pasiruošti. Ir taip taip, šį desertą skiriu mamos dienai. O čia dėl daugelio priežasčių.

Pirma, jis gaivus, ne per saldus, lengvas ir labai pavasariškas. Antra, jam nereikia orkaitės, todėl galinčių jį padaryti ratas gerokai padidėja. O trečias ir svarbiausias punktas toks, kad jis beprotiškai lengvai pagaminamas. Čia jau tikrai ir vaikai, ir suaugę galėtų paruošti. Žinau, ką sakau. Turiu tokią vunderkindę jaunesnę sesę, kuri mokykloj už maistą man padarydavo namų darbus. Protinga šiaip, bet virtuvė verkia ją pamačius. Net kai paprašydavau sriubą pamaišyti, namie atsirasdavo degėsių kvapas. Nesiseka jai ten ir tiek. Ir prieš pusantrų metų aš jai įdaviau šį receptą ir pasakiau, kad pagamintų cheesecake’ą mano gimtadieniui, nes dirbau tuomet, o materialių dovanų man nereikia. Ir ką? Paėmė, pagamino ir iki dabar giriasi, jog tai padarė. 

Todėl labai rekomenduočiau nustebinti savo mamą su tokiu desertu. Nors nebūtinai, tinka jis ir betkokiai progai. Šventei ar šiaip gražiam savaitgaliui. O kodėlgi ne? Atrodo gražiai ir praštmatniai, o pastangų ir darbo mažai reikia. Ir, kad ir kaip bebūtų, tikrai gardus tortas išeina.  

Skaitykite toliau

Tortas “Napoleonas“

Savaitgalį paėmiau ir sugalvojau, kad reikėtų pasiskubinti ir kokį labai gerą, šventišką ir visų mėgstamą desertą Jums parodyti. Kas gali į tokią vietą pretenduoti? Napoleonas, aišku. 

Napoleoną iš vaikystės prisimenu, dažnai ir per šventes turėdavom. Kartais būdavo labai skanus, bet dažniausiai tiesiog per sausas arba, priešingai, per minkštas, lyg lakštai labai sudrėkinti būtų. Ew. Geriausias Napoleonas yra naminis – banalu, bet gryna tiesa. Ir nieko čia sunkaus nėra. Lakštų tešla be jokių kapojimų, tiesiog sviesto įtarkavimas į miltus ir viskas. Primena labai sluoksniuota tešlą, tik kad pacheat’intą ir greičiau pagaminamą. Galima ir pirktinę sluoksniuotą tešlą naudoti, nieko tokio, tik šie lakštai daug trapesni ir skanesni, kas be ko. Beje, lakštams kepti puikiai tinka ir paprastas sviestas, ir kepinių margarinas. Bandžiau ir taip, ir anaip. Skirtumas mažas, bet į kremą tikras sviestas būtinas, nes margarinas nemalonų poskonį kremui suteikia.

Bet tikrai tikrai gaminsiu jį Velykoms, rekomenduoju ir Jums tą patį padaryti, nes kasgi nemėgsta Napoleono? Visi mėgsta juk. Tik aš kepsiu iš dvigubos normos, nes laaaabai jau daug žmonių teks pamaitinti. Tiesiog išsikepsiu kokį penktadienį ir iki sekmadienio ilsėsis jis ten šaldytuve ramiai. Trapūs sviestiniai lakštai, pertepti sodriu, puriu ir glotniu vaniliniu kremu. Aš nežinau, ką man dar pasakyti, kad perteikčiau šio deserto nuostabumą. Tikrai nežinau. Ai, tiesiog išbandykit.

Skaitykite toliau