Veganiški obuolių pyragaičiai

Tai vat neseniai dariau aš vakarienę. Taip specialiai pagaminau viską veganiškai. Buvo sushi, tada daržovių ir avinžirnių karis, o desertui obuolių pyragas. Sushi tai skanu visada. Karis irgi. Bet va kai ranka sudreba, o rankose kajeno pipirai, tai net parausta visi, kaip skanu! Bet viso šito esmė tai tokia, kad visiems patiko, o aš nustebusi likau labai. Kažkaip per tuos porą mėnesių supratau, kad veganiškas maistas ir skanus gali būti, ir nesudėtingai padaromas. O man eksperimentuot, oi, kaip patinka. Ir šiaip tai niekaip nesuprantu, iki ko reikia prieit, kad sugalvoti iš bulvės pagaminti sūrį, tarkim. Rimtai menas.

Kalbant apie eksperimentus, per tą vakarienę dariau obuolių pyragą su trapia tešla, kurią gaminau iš miltų, pieno ir alyvuogių aliejaus.  Taai kaip čia pasakius… Jautėsi, kad veganiškas 😀 nebuvo tokio trapumo, kokio norėtųsi. Tai nuo tos dienos ieškojau geresnės alternatyvos. Ir radau! Paprasčiausias kokosų aliejus. Juk logiška, į sviestą panašus savo konsistencija. O kokosų visai nesijaučia ir neturi keisto poskonio, nes aliejus tai rafinuotas.

Trapios tešlos receptą radau čia , o obuolių įdaras nuo manęs jau. Įdarui kiekius ar produktus, aišku, galima keisti lengvai pagal savo nuožiūrą. Juk gaminsit ir valgysit tai Jūs. O pasigamint tai patarčiau, nes, kiek jau esu bandžiusi receptų, tai čia yra geriausia alternatyva trapiam ir sviestiniam obuolių pyragui. O gal net ir skaniau, dar neapsisprendžiau. Žodžiu, negalėčiau rekomenduoti labiau, tikrai.

Skaitykite toliau

Kokosiniai kynvos blynai su apelsinų džemu

Tai labas. Kada tos Užgavėnės, ką? Vieni sako ir vienur rašo, kad vasario 21 dieną. Kitur ir kiti – kad 28. Nesuprantu. Bet nesvarbu. Pagalvojau, jei šiandien, tai bus kaip tik blynų receptas šiai progai. O jei kitą savaitę, tai nieko tokio juk. Geriau anksčiau nei pavėluotai, ar ne?

Sveikiau ar įdomiau besimaitinantiems, šie blynai turėtų patikti tikrai. Nėra nei perdirbto cukraus, nei miltų, nei gyvūlinių produktų. Ir skanūs! Nusižiūrėjau nuo čia , jei ką. Tik to ar ano nedėjau arba kažką kitą naudojau, kaip visada. Bet tai ar Užgavėnėms, ar pusryčiams, ar desertui. Valgyčiau, jaučiu, betkurią progą. Tikrai geri, nemeluoju. Ir Jūs išbandykit!

Skaitykite toliau

Veganiški lietiniai blynai

Nesvarbu, jog veganiška mano savaitė jau seniai baigėsi (visos savaitės įrašai ČIA). Visdar eksperimentuoju! Taip pasitaikė. Kažkaip viskas, ką visą šią savaitę ne veganiško valgiau, tai tik desertus. 😀 O taip tai, kai nuėjau į parduotuvę apsipirkti, nieko mėsiško ar pieniško nenusipirkau. Kodėl, nežinau. Šiaip minėjau, kad po viso to bandymo gaminsiu daugiau maisto iš augalinės kilmės produktų. Tą ir bandau daryti. Tai šįkart bandžiau lietinius iškepti. Ir, žinokit, visai pavyko. Paprasta ir greita. Kas svarbiausia, dar ir skanu. Ar geriau nei tikrieji lietiniai blynai? Nepasakyčiau. Ar gera alternatyva? Kuo puikiausia! 

Skaitykite toliau

Citrininiai biscotti su aguonomis

Šiemet, kaip ir pernai, prieš šventes kepiau biskočius. Biscotti, jei kas dar nežino, tai yra tokie traškūs itališki sausainiai su visokiais priedais. Pernai kepiau Biscotti su graikiškais riešutais ir maltais juodaisiais pipirais. Labai skanūs ir įdomūs, praėjusių metų vienas iš paskutiniųjų atradimų spėjo tapti. Kepsiu aš juos ir šiemet, jei dar suspėsiu. Bet prieš tai norėjau išbandyti kokį nors kitokį variantą. Negi viskas per tą pati? Juk ne. 

Aguonos ir citrina. Žiemiška, kalėdiška, kartu labai dera. Pagalvojau, pabandysiu su tokiais priedais šiemet kepti. Ir ką? Puikūs tie biskočiai išėjo, tikrai. Traškūs, bet ne kieti, ne per saldūs ir nuo citrinos gaivūs ganėtinai. Papuošiau kelis su cukraus pudros glajum, nešiu dovanų. Likusieji prie arbatos ar karšto vyno puikiai tiks. Sakau, tas adventas tai pats gražiausias laikas. Ir skaniausias. Va taip.

Skaitykite toliau

Beveik šakotis

Ponia Sigita Cooks į internetą atėjo tik prieš metus ar jau pusantrų. Jaunuolė vistiek. Bet seniai seniai prieš tai turėjau kitą blog’ą, kurį pradėjau rašyti dar mokykloj. Ir buvo ten toks vienas receptas. Šakočio brolis – Baumkuchen. Kadangi tas senas blog’as perdarytas į naują, tai net dabar tas įrašas yra čia kažkur archyvuose giliai užkastas. Jei neklystu, pats pats seniausias iš visų receptų. Ir jis ganėtinai pasisekęs buvo. Daug kas bandė, daug kam išėjo ir patiko. Bet buvo ir taip, kad vieniems nei išėjo, nei patiko. Vat būna.

O tam baumkuchen’ui iki šakotiško skonio kažko trūko. Nieko nesakau, skanus pyragas. Ir šiek tiek panašus į šakotį. Bet čia ir esmė, kad šiek tiek. Tai paėmiau, susikaupiau ir perdariau aš jį. Užtrukau ilgai, o ir šakočio pas mane praėjusią savaitę buvo kaip per vestuves. Bet pavyko vis dėl to. Supaprastinau lengvai, sumažinau ingredientų skaičių. Ir dabar esu tikrai patenkinta, nes pats pyragas ir gardus labai, ir panašus į šakotį. Ir nebe baumkuchen’as koks. Grynas šakotis, tik nugenėtas. Todėl ir pavadinau beveik šakočiu. Norėjau pavadinti šakočiu “baik šakotis!“. Bet kad ir taip esu pagarsėjusi humoro jausmu. Pagarsėjusi liūdnai. 

Kartais pasakodama apie receptus sakau, jog pavyks iš pirmo karto. Deja, šįkart to žadėti negaliu. Kartais reikia kepti, kepti ir praktikuotis, nieko nepadarysi. Kepant beveik šakotį, daugiausiai viskas priklauso nuo kepimo ir orkaitės. Jei su ja galima kepti tik iš viršaus, tai labai gerai. Galima aukštą pyragą padaryti, su daug  daug sluoksnių ir nebijoti, kad apačia sudegs ar sudžius. Jei orkaitės galimybės neleidžia to padaryti, tai kepti reikėtų pačiame orkaitės viršuje, ganėtinai ploną ir mažiau sluoksnių turinį pyragą. Pavyzdžiui, nuotraukose aukštas pyragas su tirpintu šokoladu ant viršaus keptas orkaitėje, kuri gali kepti tik iš viršaus. O paskutinėje nuotraukoje supjaustytas beveik šakotis, apibarstytas cukraus pudra, buvo kepamas orkaitėje, kuri kaitina ir iš apačios, ir iš viršaus, su ventiliatoriumi. 

Bet prisiderinus prie orkaitės ir susidraugavus su receptu, išeina tikrai puikus pyragas. Skaniausias antrą ar trečią dieną po kepimo. O ir labai gerai, tarkim, šventėms. Galima keliomis dienomis anksčiau pasiruošti ir ramiai laukti Kalėdų. O šakotis juk vienas skaniausių desertų. Namie keptas dar skanesnis! Ir visai tada nesvarbu, kad šakotis tik beveik šakotis. Skaitykite toliau

Braziliški triufeliai – Brigadeiro

Braziliški triufeliai. Jaučiu, galima pavadinti lengviausiai pagaminamais triufeliais. Arba pigiausiai, tinka abu variantai. Ko jiems reikia, tai tik kakavos ir kondensuoto pieno. Dar reiktų pabarstukų, tradiciškai tamsių, šokoladinių. Kai mokiaus, man atrodo, pirmam kurse ir atradau Brigadeiro, naudodavau tuos pabarstukus. Dabar nesu jų megėja, tai sėkmingai apvolioju saldainius karčioje kakavoje. Kaip tikrus triufelius. Ir beje, dėka tos kakavos jie nėra tokie labai jau beprotiškai saldūs. Jie tik beprotiškai skanūs. 

Skaniausi su kava, ypač juoda ir nesaldinta. Vieno saldainio pakanka, kad diena gražesnė būtų. Man visada  saldainių išeina kažkur tai apie 15 vienetų, gal kartais keliais mažiau. Tokio kiekio užtenka ilgam. Arba neilgam, bet už tai pavaišinu gerus žmones. Patinka jie visiems beveik. Nes, kažkur jau tai sakiau, bet pakartosiu dar kartą. Taigi čia KONDENSUOTAS PIENAS! Kas gali būti blogai?

Skaitykite toliau

Amerikietiškas obuolių pyragas

Savaitės pradžioje buvau atradusi laiko kepimui. Oras atvėso, orkaitė ir vėl draugu tapo. Tai norėjosi tokio karšto, dar ką tik iš orkaitės ištraukto, trapaus obuolių pyrago. Ruduo juk.

O kadangi obuolių pyrago receptų kiekiu nedrįstu skųstis, tai nežinojau net, kaip šį pavadinti. Pavadinau amerikietišku, pasirodė teisingiausia. Toks trapus, sviestinis su saldžiarūgščiu obuolių įdaru. Karštas pats skaniausias, o jei dar su plombyriniais ledais, tai išvis pasaka! Nors ir stiklinė pieno čia tinka ar kokia nors plakta grietinėlė.

Tiesa, ką tik iškepusio tobulai supjaustyti neišeina. Jei reikia gražiai ir tvarkingai, atvėsinu aš jį, supjaustau tada ir į orkaitę trumpam įdedu, jog pašiltų. Nors kartais išvaizda visai nesvarbi būna. Ypač, jei skanu. O čia tikrai skanu turėtų būti desertų su obuoliais megėjams. Nes čia toks tikras, paprastas, labai rudeninis, tačiau geras obuolių pyragas.  Skaitykite toliau

Graikiškos makaronų salotos

Žinokit, man dar vasara. Oras gražus ir šiltas, vasarinių kedukų, palaidinių dar neišeina atsisakyt ir su darbais susikaupti nelabai sekasi arba išvis nesiseka. Na, kaip ir vasarą. Beabejo, kad ir maistas atitinkamas turi būti. Toks spalvotas, gaivus ir lengvas. Toks vasariškas. Logiška visai.

Tai savaitgalį pagalvojau kad, ei, man reikia kažkokių tai salotų. Prisiminiau tas, kurias paskutinį kartą gaminau per Velykas ir kurias laikau vienas skaniausių salotų, kokias tik esu ragavusi. Sočios nuo makaronų ir feta sūrio, tačiau gaivios ir lengvos nuo daržovių. To man ir reikėjo. Pasigaminau didžiulį puodą tų salotų ir tik tada prisiminiau, kad dabar gyvenu viena. Bet tai nieko tokio. Tris dienas šaldytuve laimingai sėdėjo ir problemų nekėlė. Net kaip tik labai pasisekė, nes tos trys dienos buvo labai užimtos, tai apie pietus visai galvoti nereikėjo. 

Va taip. Jei norisi gaiviai ir sočiai, tokios salotos kaip tik. Pasigamini, skaniai papietauji, o jei lieka kitai dienai, šaldytuve kuo puikiausiai laikosi arba įsidedi į dežutę ir į darbą nešiesi. 

Skaitykite toliau

Šokoladinis varškės pyragas

Va taip. Pas mane vasaros darbai baigti. O kai buvau sugalvojusi, kad šiek tiek paatostogausiu, supratau, kad jau beveik ruduo. Ir dar toks oras! Kaip visada.

O ką šią vasarą veikiau? Pamatysit rudenį, tikrai tikrai. Kiek aš galiu pasakyti, kad pas mane šias dvi savaites šaldytuve maisto buvo tiek, kad, atrodo, maitinčiau visą Kauną arba šiaip nieko gyvenime daugiau neveikčiau, tik valgyčiau. Nors antras teiginys visai teisingas, bet vistiek. Jau tikrai perdaug. Daugiausiai tai visokių pieno produktų užsiliko. Paėmiau ir iškepiau varškės pyragą, nes varškės pyragas tinka visiems. Ir labai gerai tokį šaldytuve turėti, kai žinai, kad pastarosiomis dienomis gali sulaukti svečių. 

Bet dabar apie patį pyragą. Saldus, kaip ir pyragas, bet ne per saldus, aišku. Varškės sluoksniui varškės nepertryniau, tai išėjo toks tikras, naminis desertas. Jei norisi kremiškesnio įdaro, varškę galima pertrinti per sietelį blenderiu. Pats šokoladinis sausainis nėra trapus, o priešingai – minkštas ir drėgnas, šiek tiek šokoladinį keksą primenantis. Daugumai labiau patiko atvėsintas šaldytuve. Nežinau, kodėl. Atrodo, jog įgauna sodresnio skonio. Bet, vėlgi, kiekvienam gali atrodyti kitaip. O man jis pats skaniausias su šviežiomis vyšniomis ir puodeliu kavos šalia. Pats geriausias desertas popietei išeina, ne kitaip. 

Skaitykite toliau